Arba juos visus kartu. Sūris taip pat tinka bet koks, nors man čia labiausiai dera aštresnio skonio. Dominuojantis, tačiau per daug neužgožiantis porų švelnumo. Ir, taip, pastaruosius tikrai galima pakeisti svogūnais – idealiausia baltaisiais, bet tiks ir raudonieji ar paprasti kasdieniai – geltonieji.
Ingredientai:
- 25 g sviesto;
- 1 svogūnas;
- 1 vidutinio dydžio poro stiebas;
- 25 g ryžių miltų (nors tinka ir paprasti kvietiniai);
- 450 ml vištienos arba daržovių sultinio;
- kelios šviežio čiobrelių šakelės;
- 450 ml pieno;
- 100 g sūrio su mėlynuoju pelėsiu;
- šviežiai maltų juodųjų pipirų;
- 2 šaukštai natūralaus jogurto.
Sriubos paruošimas:
- Supjaustyti svogūną ir porą.
- Sviestą ištirpinti keptuvėje ir keletą minučių pakepinti supjaustytas daržoves, kol šios suminkštės. Įmaišyti miltus bei sultinį ir užvirti, nuolat maišant, kol skystis sutirštės.
- Čiobrelio šakeles surišti (kad vėliau būtų lengviau išimti) ir įmesti į verdančią sriubą. Virinti apie 20 minučių.
- Tuomet išimti čiobrelius ir sriubą sutrinti trintuve.
- Supilti pieną ir vėl pakaitinti iki virimo (tačiau neužvirti).
- Nuimti nuo ugnies, suberti smulkiai sutrupinto sūrio gabalėlius, pipirus ir jogurtą ir maišyti tol, kol sūris išsilydis.
Galima patiekti ir šiltą, ir šaltą. Tačiau suvartoti reikėtų greitai, nes pieno produktai, kurių apstu šioje sriuboje, greitai genda.
🥄 Daugiau sriubų
Jau kurį laiką mano kulinarinių knygų lentynoje (o dar dažniau – tiesiai po ranka, t.y. ant miegamojo stalelio) guli “The Daisy Book of Home Cookery”. 90-ųjų klasika, kuria tiesiog negalima nesižavėti. Paprasti receptai, paprastos ir nemeluojančios nuotraukos ir neįpareigojantis žvilgsnis į skaitytoją. Puslapis po puslapio pirštų galams vis slystant spindinčiu popieriaus paviršiumi, nė nepastebi, kaip grįžti į seną ir teisingą virtuvę, kurioje su žiupsneliu asketiškumo ir lašeliu nostalgijos susimaišo didžiulis glėbys tikrų ir nuoširdžių skonių bei aromatų.
O pradžia, tikiu, sudomins kiekvieną; ne itin didelę patirtį tarp šaukštų ir šakučių turintį galbūt labiau nei tą, kuris virtuvėje yra dažnas svečias, tačiau net ir pastarasis ten ras bent kelis jį neraminančius atsakymus: skirtingų matų (temperatūros ir svorio) atitikmenis, šaldymo ir šildymo subtilybes bei maisto laikymo sąlygas ir naudingus patarimus, kaip geriausia elgtis su vienu ar kitu produktu, kad šis kuo ilgiau išsaugotų vitaminus ir kitas naudingąsias medžiagas. Vėliau galima pasinerti į pieno, jogurto ir grietinėlės įvairovę, o 15 pastarosios rūšių privers suglumti net ir visko mačiusią namų šeimininkę. Sūrių – dar daugiau, ir kiekvienas – su detaliu kilmės, tekstūros bei aromato aprašymu, tad bet kurio recepto ingredientų sąraše aptikus vieną iš jų ir atsivertus pirmuosius puslapius galima be vargo įvertinti būsimo patiekalo skonį.
Išanalizavus sūrius, pereinama prie mėsos: kiauliena, jautiena ir aviena (vištiena, akivaizdu, tuomet nebuvo labai populiari), visų net ir pačių mažiausių jų išpjovų įvertinimas bei atsakymai į klausimus: kuri mėsytė bus švelniausia? kurią vertėtų ilgiau pamarinuoti? kuri atskleis patį sodriausią skonį? kuri ilgiausiai kepa? o kuri reikalauja minimaliausių pastangų?..
Na, ir galiausiai jūros gėrybės: apvaliosios, plokščiosios riebiosios žuvys bei kiaukutinių būrys, jų išdarinėjimo būdai ir neršimo sezonų “darbotvarkė”.
Štai tokia ta pradžia. Po jos telieka sklaidyti likusius puslapius ir stengtis nepaskęsti receptų gausoje. Sriubos ir Pirmieji Patiekalai, Pagrindiniai Patiekalai, Ryžių ir Makaronų Patiekalai, Daržovių Patiekalai ir Salotos, Kiaušinių Patiekalai, Lengvi Patiekalai bei Užkandžiai, Padažai, Įdarai ir Marinatai, Pudingai ir Desertai, Kepiniai, Konservai, Saldainiai ir Gėrimai – tokioje įvairovėje kažką patrauklaus ir simpatiško tikrai suras net ir pats didžiausiais virtuvės skeptikas.
Be to, kaip sakoma, knygą kiekvienas skaito savaip ir joje tarp eilučių suranda tik tai, ką ir nori surasti. Tad ignoruoti beveik prie kiekvieno recepto pateiktą alternatyvaus to paties patiekalo gaminimo mikrobangų krosnelėje eigą gali pasisekti visai neblogai. Šiaip ar taip, to nebuvo originalioje knygos idėjoje, publikuotoje dar 1968-aisiai; įtraukta tik su trečiuoju leidimu, kai pasaulis ėmė negailestingai keistis: persismelkusios feminizmo idėjų moterys vis dažniau prijuostes iškeisdavo į darbinius portfelius ir aukštakulnius batelius, jų (taikoma moterims, tačiau tinka ir vyrams) bėgimas gyvenimo gatvėmis tapo kiekvieno individo moto, o lėtojo maisto kultūrą išstūmė vis gausiau subproduktų ir šaldyto maisto prikimštos parduotuvių lentynos. Tad visai nenuostabu, jog tuo metu į sceną triuškmingai ir su trankiais aplodismentais įžengė “jos didenybė” mikrobangų krosnelė, tapusi kas antrų namų virtuvės pažiba. Pusryčiai, pietūs ar vakarienė – ji prisilietė prie visko, taip sutaupydama daug brangaus laiko, tačiau nuožmiai skurdindama visą maisto kultūrą. Taigi, išaugęs receptų pritaikymo poreikis gaminimui mikrobangomis visiškai nekelia nuostabos.
Šiaip ar taip, neabejoju, jog kai ką gali tikrai sudominti tokiu būdu pagaminta lašiša avokadų padaže, vegetariška lazanija, kavos suflė ar kalėdinis pudingas, ar ne?