Žirnis žinomas nuo IV a. pr. m. e. Kilęs iš Rytų Afganistano ir Šiaurės vakarų Indijos. Europos šalyse jis paplito VIII-X a. Tuomet žirniai buvo vartojami maistui Prancūzijoje ir Anglijoje. Manoma, kad Lietuvoje žirniai buvo auginami jau IX-XIII a. Dvarų inventoriniuose ir kituose dokumentuose rašoma, kad jau XVI a. žirnių sėjo daug. 1922 m pradėta juos selekcionuoti Dotnuvos selekcijos stotyje, nuo 1956 m. — Žemdirbystės institute.
Šeima: ANKŠTINIAI — FABACEA ar LEGUMINOSAE
Dabar žirniai auginami daugelyje šalių
Europoje, Kinijoje, Birmoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Anglijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir kitur.
- Žirniuose yra 50% krakmolo, 0,6—1,5% riebalų, iki 27% baltymų, kurių sudėtyje yra aminorūgščių: lizino, metionino, tirozino, triptofano, cistino, arginino ir kt.; karotino, askorbino rūgšties, vitaminų B1, B2, 873 mg% kalio, 329 mg% fosforo, kalcio, magnio, vario, mangano, molibdeno, kobalto, nikelio, fluoro, arseno, jodo.
- Žaliuose žirneliuose yra vitaminų A, B1, B2, C, PP, taip pat inozito ir cholino, kurie reguliuoja medžiagų apykaitą.
Žirniuose yra daug vertingų maisto medžiagų, todėl jie dažnai vartojami dietai. Tinka sriuboms, košėms, konservams. Žirnių miltų kartais dedama į kvietinės duonos tešlą (norint padidinti jos maistinę vertę ir kaloringumą). Žalieji žirneliai vartojami švieži, konservuoti ir džiovinti.
Žirniai liaudies medicinoje
Liaudies medicinoje vartojamas žirnių sėklų arba žolės nuoviras, nes skatina šlapimo išsiskyrimą sergant inkstų akmenlige. Žirnių žolė renkama augalui žydint ir džiovinama pavėsyje. Pūliniams ir šunvotėms minkštinti daromi kompresai iš žirnių miltų.