Ko gero, pats paprasčiausias būdas gauti druskos yra valgyti mėsą ir/ar žuvį. Afrikoje, kur natūralių druskos šaltinių yra labai nedaug, augalai bei vabzdžiai gali sukaupti savyje gana nemažą kiekį druskos, kuri, savo ruožtu, atsiduria jais mintančių gyvūnų ar paukščių kraujyje. Dar visai neseniai kai kurie Afrikos žmonės išgyvendavo gaudami druską iš laukinių bei naminių gyvūnų kraujo bei šlapimo. Masajų gentis iki šiol geria pieną, sumaišyta su krauju, kuris nuleidžiamas praduriant gyvūno kaklą, tačiau jo neužmušant. Kai kuriose tautelėse primityvi alternatyva gauti druskos buvo kanibalizmas.
Brazilijos tropiniuose miškuose, Amazonės baseine gyvena Suka gentis. Genties moterys renka vandens hiacintus, išdžiovina ir sudegina jų lapus. Gautus pelenus sumaišo su karštu vandeniu, perfiltruoja per specialų žolės filtrą ir virina kol lieka ruda tiršta masė, kuri po to padalinama į nedideles porcijas ir naudojama kaip prieskonis. Ši masė ir yra labai prastos kokybės druska, turtinga kalio karbonatu. Nors jos kokybė prasta, tačiau pakankama išgyvenimui.
Vienas seniausias druskos gavybos būdų – sūraus vandens garinimas saulėje. Ankstyvosios druskos išgavimo technologijos naudojosi jūros ar vandenyno pakrantės įdubimais – potvyniai ir atoslūgiai juos pripildydavo jūros vandeniu, kuris kaitinant saulei išgaruodavo ir žmonės surinkdavo susikristalizavusią druską. Senovės Kinijoje buvo sugalvota kaip pasiekti druskos telkinius gręžiant skyles žemėje. Pro vieną skylė gėlas vanduo buvo pumpuojamas, kol pasiekdavo druskos telkinį, pro kitą buvo išsiurbiamas su jau ištirpusia jame druska. Išsiurbtas vanduo subėgdavo į tam skirtus telkinius, kur vėliau būdavo išgarinamas. Gręžinių gylis galėdavo siekti net 1000 metrų.
Būta ir nemažai bandymų kasti druską. Visame pasaulyje rasta druskoje iškirstų tunelių. Stebėtina, jog visose kasyklose rasti įrankiai buvo labai panašūs – akmeniniai kirvukai bei plaktukai.
Vėsesniuose klimatuose, kur nėra tiek daug saulės, vandeniui garinti buvo naudojamas kuras. Europoje buvo naudojama mediena, paliekant nuniokotus miškų plotus, o štai japonai kūreno jūros žoles.
Šiuolaikiniai druskos gavybos būdai yra iš gan panašūs, tik gerokai tobulesni. Stalo arba smulki druska yra gaunama išgarinant vandenį vakuuminiuose konteineriuose. Prieš pradedant garinimo procesą druska gali būti valoma, siekiant pašalinti nereikalingus mineralus, po to perkeliama į specialius konteinerius, kur drėgmė išgarinama centrifuginiu ar vakuuminiu b ūdu. Prieš pakuojant druska gali būti praturtinta jodinu, fluoridu ar kai kuriais kitais priedais.
Jūros arba saulės druska yra gaunama garinant jūros vandenį specialiuose tvenkiniuose. Kai susidaro pakankamo storio druskos sluoksnis, apie 10-25 cm, druska surenkama naudojant specialią įrangą, perplaunama ir išdžiovinama. Priklausomai nuo to kam bus naudojama, druska taip pat gali būti traiškoma ir persijojama. Šiuo būdu paruošta druska dažnai vartojama vandeniui minkštinti.
Kasant druską iš žemės dažniausiai naudojamas šis būdas: druskos sluoksnyje išgręžiamos skylės ir įšvirkščiamas specialus mišinys. Patalpa tada išsprogdinama, druskos gabalai surenkami ir išvežami sutraiškyti. Sutraiškyta druska konvejeriais iškeliama į paviršių. Kai kuriose kasyklose visa ši procedūra yra kontroliuojama vien tik kompiuterių.
Kaip ir senovės Kinijoje, druska taip pat gali būti išgaunama gręžiant skyles iki druskos klodų ir įšvirkščiant gėlą vandenį, kuriame druska ištirptų. Gautas tirpalas tada transportuojamas vamzdžiais į paviršiuje esančią perdirbimo gamyklą, kurioje vanduo išgarinamas.
2004 metais pasaulyje buvo išgauta 208 milijonai tonų druskos. Daugiausia druskos pasaulyje išgauna JAV (46.5 milijonų tonų), Kinija (37.1 milijonų tonų) bei Vokietija (16 milijonų tonų).